- Gerai, gerai, - įsėdau į mašiną ir užtrenkiau duris.
Kasparas įkišo lagaminus į bagažinę ir taip pat įsėdo į mašiną.
-Važiuojam? – nusišypsojo Kasparas.
- Taip, - numykiau.
Kasparas nuspaudė greičio pėdalą ir nurūkom su vėjaliu. Iki stovyklos 200 km. Užsimaniau miego, nes išvažiavome 06:00. Paprašiau Kasparo, kad jis sustotų artimiausioje stotelėje ir aš pasikeiščiau vietomis su Linu. Persėdau į galą. Atsiguliau ant Kasparo megstinio ir važiavome toliau.
Po 2 val.
-Kasparai, sustok čia, - suriko Linas.
Pasirodo iki stovyklos liko 60 km. Mes buvome degalinėje. Išlipau iš mašinos ir priėjau prie Kasparo. Jis užrakinęs mašina apsikabino mane per juosmenį ir nuėjome į degalinę. Pasėmiau Coca-cola`os ir Latte kavos, dar nusipirkau dešrainį.
-Ei, ir aš noriu, -nusijuokė Kasparas.
- Duok pinigus ir nupirksiu.
- Štai, - padavė įranką 10lt, o pats nuėjo su Linu į mašiną.
Nulėkiau į degalinę ir nupirkau Kasparui kavos. Atsidariau mašinos dureles ir padaviau jam kavą.
-Ačiū, katine, - pabučiavo mane.
Linas tiesiog nusijuokė.
Pavažiavę toleliau už miško suradome stovyklą. Paauglių vasaros stovyklą. Ten 10 paauglių teprijama. Prie mūsų pribėgo simpatiška mergina su vadove.
-Sveiki, - nusišypsojo. – Aš Samanta.
- Aš Vaida, čia mano vaikinas Kasparas, o čia Kaspaaro brolis... – norėjau ištarti Lino vardą, bet jis pats jį pasakė.
- Linas, - šelmiškai nusišypsojo.
- Laba diena, mielieji. Aš vadovė Nikita, galite mane vadinti vadove,Nikita,Nike.
-Gerai, Nikita, - nusišypsojau.
- Jūsų namelis 12, gyvensite su Samanta, - nusišypsojo ir nuėjo raminti besimunšančių vaikinų.
- Štai ir jūsų namelis, - parodė pirštu į namelį „12“
Visi su lagaminais įžengėme į namelį ir išsirinkome lovas. Miegojau su Kasparu, jis apačioi, aš viršui. Samanta su Linu. Matau kaip Linas įsispangino Samantą. Nenuleidžia nuo jos akių.
-Na kaip tau? – paklausė Kasparas.
- Gerai, tau? – nusišypsojusi paklausiau.
- Kai kartu esi, visada gerai, - tai pasakęs įsisiurbė man į lūpas.
Kai baigėme bučinį įlėkiau į vonią su lagaminu ir kosmetikos krepšeliu. Namuose visai pamiršau nusiskusti kojas. Fu*k! Jūs nežinot kaip tai užknisa. Išsitraukiau peiliuką, užsirakinau duris ir ramiai nusiskutau kojas. Iš lagamino išsitraukiau palaidinę, šortukus ir per pirštą basutes. Kosmetinėje radau mamos dovanotus auskarus. [Apranga pavaizduota ft]. Viską susitvarkiusi išėjau iš vonios ir lagaminą padėjo prie Kasparo.
-Būk geras nunešk, - nusišypsojusi nuėjau į lauką prie kitų.
Linas su Samanta ir Kasparu kartu išėjo iš namelio ir taip pat vadovės paliepimu atėjo pas kitus. Visi susėdome ratuku, ir kalbą pradėjo Nikė…-Mielieji, esu vadovė Nikita. Mane vadinkite kaip norite, - nusišypsojo. – Pradžioi prisistatykite, pasakykite vardą ir metus.
- Samanta, 18 m.
- Linas, 19 m.
- Kasparas, 18 m.
-Vaida, 17 m.
- Simona, 16 m.
- Lina, 15 m.
- Simas, 16 m.
- Rožė, 15 m.
-Rokas, 18 m.
-Marius, 19 m.
Pastebėjau, kad Rokas labai keistai nužiūrinėja mane. Linas taipogi tai pamatė. Vadovė liepė kas nori eiti paplaukioti, nes yra čia nemažas ežeras. Visi išėjo, likome su Samanta ir vadove.
-O tu tikrai myli Kasparą? – iš lempos paklausė Samanta.
- Aišku, o kas? – nusistebėjusi pasklausiau.
- Na aš įsimylėjau Liną, manau tu pažįsti jį. Juk jis Kasparo brolis, - nusijuokė.
- Hmm... Linas nuostabus, turiu pasakyti, kad jis ir tave nužiūrinėjo prieš pat čia atvažiuojant. Neveltui pasakė savo vardą pats, - šelmiškai nusijuokiau.
- Tai man su juo draugauti? – paklausė nedrąsiai.
- Aišku, - nusijuokiau.
Iš miško pasigirdo keistas garsas. Visos atsisukome. Nieko nėra. Čia gal jie. Atrodo kaip kažkas rėkia.
-Girdėjai? – išsigandusi paklausė Samanta.
- Joo, - su baime pasakiau.
Vadovė nuėjo truputelį arčiau miško ir po minutės grįžo rami.
-Nieko nėra.
- Bet koks ten garsas? – kamantinėjau vadovę.
- Gal šunis kas vedžioja. Juk čia netoli yra namas.
- Aaa... – abi su Samanta atsakėme.
- Na gerai, merginos einu pasipliuškiansiu, - nusijuokė ir nušoko nuo tiltuko.-Na, panos, einam plaukiot, - šuktelėjo Linas.
- Okey, - nusijuokė Samanta.
- Na gerai, varau ir aš, - nusijuokiau ir pasileidau Samantai iš paskos.
Vėl tas garsas... OMG, man baisu, garsas artėja ir artėja arčiau. Su Samanta pasileido bėgt prie kitų, nes baisiai išsigandom.
-Kas? – rimtai paklausė Rokas.
- Ten vėl kažkoks garsas, jis artėja. Ir visai nepanašu, kad šou vedžiojamas su šeimininku.
Kasparas ir kiti išlipo iš vandens ir ėjome link mūsų namelio. Tylu.
-Gal baik juokaut, - nusijuokė Rokas.
- Bet mes nejuokaujam, - užrėkiau.
- Na, bet nieko nėra.
- Čia lojo šou, prisiekiu.
Pasigirdo vėl tas garsas. Visi bėgo atgal prie vandens. Simas, buvo vienas drąsiausių vaikinukų. Jis tyliai priėjo prie namelio ir atidarė dureles. Įėjo taip pat tyliai kaip ir atėjo. Prunkštelėjo ir ištarė.
-Nieko nėra.
Išėjo iš namelio ir ėjo atgal. Mes su Samantą visą vakarą sedėjome su baime. 20:00 visi susėdome prie laužo. Kasparas nulėkė atnešti mano gitarą. Taip, groju gitara. Atnešęs gitarą padavė ją man į rankas. Pradėjau groti dainą http://www.youtube.com/
02:00 Nakties.
Atsibudau nuo nežmoniškai keisto garso. Jis toli, taigi girdėjosi jo tylus aidas. Visi miegojo. Dėl to bijojau labiausiai. Aidas nenustojo. Na tai nebuvo šuo, tai buvo vaiko verksmas. Džiaugiausi, kad jis dar toli. Pradėjau kelti Kasparą. Jis miegojo kaip užmuštas. Tada pradėjau budinti Liną. Jis neatsibudo... Abu tokiu labu. Užlipau ant kopetėlių, kad su ranka galėčiau pasiekti Samantą. Ahh... Bent ji atsibudo.
-Vaida, kodėl neleidi miegot, - numykė Samanta.
- Girdi? – susnabždėjau.
- Ką? – vėl numykė.
- Vaikas verkia, - šiek tiek išsigandusi pasakiau.
Ji tiesiog išoko iš lovos ir gerai išsiklausė. Užlipau pas ją ir abi kaip mažos bailės užsidengėm kaldra. Garsas artėjo, bet lėtai. Kažkas pabaršiko į namelį. Vėl užsiklojom kaldra. Kažkas pradėjo šaukti už durų.
-Gelbėkit! Mane žudo! Greičiau! – o ne! Iškart atpažinau, kad čia Rokas.
- O dieve, - su baime ir ašarom kartojau aš sau.
Riksmas nutilo... Nejaugi jo netekom??? Negali būt, taip negali būti, ne, ne!!! Su Samanta atsigulusios gulėjom, miegas nei kiek nejamė, bijojom, Roko nėra, verksmas artėja. Negaliu dingsiu iš šitos stovyklos. Ir kuo greičiau. Bijau, nežmoniškai bijau. Samanta tai pat. Su Samanta atsigulėm ir užmigom su baime.
*ROKO AKIMIS*
Ne, ne, skauda... Jis baisus, apsiaustas juodas, kaip giltinė. Jis pjauna mano vidurius, net nenoriu rėkti, nes žinau, kad man galas. Kam aš ėjau į tą kvailą lauką. Man galas... Viskas...-Rytas-
-Vaidas, Samanta, varom iš čia! – pradėjo kratyti mus Kasparas.
- Ką, kodėl? – pašokom iš lovos.
- Jau nužudė 3 mūsų stovyklautojus. Renkitės ir varom. – šaukė.
- Tris? – pradėjau verkti.
- Nelaikas verkti, tuoi ir mums galas.
Mes su Samanta staigiai nulėkėm į vonią apsirengėm nusiprausėm susišukavom ir su lagaminai tekini bėgom į mašinas. Įsėdau į Kasparo mašiną iš paskos Linas, Samanta ir Simona. Vadovė į savo mašiną įsodino Rožę ir Marių. Išvažiavome į kelią ir mynėm iš miško. Pavaževę 22 km. Nusiraminome, kad mes saugūs. Automagistralė, Kasparas pamynė greičiau. Staiga į mus lekia kita mašina. Kasparas pradėjo sukinėti mašinos vairą. OMG. Įvažiavome į griovį, iš paskoks ir Vadovė... Balta...
Pabaiga :))
Kur ta nuotrauka?:D
AtsakytiPanaikinti